Naujienos

Esate pagrindinis konferencijos, surengtos dėl prevencijos ir atsako į netoleranciją, diskriminaciją ir neapykantos nusikaltimų krikščionims, iniciatorius. Kuo šis renginys ypatingas?

Tai vienas iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) organizuojamų renginių. Prieš trejus metus ESBO surengė konferenciją, skirtą aptarti netoleranciją ir krikščionių diskriminaciją, šiemet Prahoje vyko konferencija dėl antisemitizmo, o kitas susitikimas, skirtas islamofobijos temai, rudenį turėtų vykti Vienoje. Kadangi prieš trejus metus Vienoje jau diskutuota apie krikščionių diskriminaciją ir netoleranciją, šis susitikimas turėjo labiau koncentruotis ties neapykantos nusikaltimais krikščionims. Vis dėlto vykstančios diskusijos parodė, kad labai sunku apsistoti ties viena tema: netolerancija, diskriminacija ir nusikaltimai yra labai susiję tarpusavyje ir negalima taip paprastai nubrėžti aiškios takoskyros tarp jų.

Kuo skiriasi išpuoliai prieš krikščionis nuo atakų prieš kitas religines bendruomenes – musulmonus, žydus?

Koncentruojamės ties ESBO regionų specifika ir poreikiais. Kai kurios šalys norėtų padėti kraštams, kurie yra už ESBO ribų, pvz., šiandien ypatingą susirūpinimą kelia Pakistanas. Žinoma, kad ten beveik nėra žydų, religinė dauguma ten – musulmonai, tačiau ir islamo šalyse yra mažumų, pavyzdžiui, Amatis bendruomenė, kuri persekiojama. Problema čia kyla būtent dėl krikščionių. Reikėtų pabrėžti, kad šioje konferencijoje nemažai pranešėjų akcentavo, jog reikia įveikti nusistatymą proteguoti vien religines mažumas, nors mažumoms gresia didžiausias pavojus – ten, kur krikščionys yra mažuma, ten, kur musulmonai yra mažuma, jie gali justi spaudimą. Tačiau šiandien juridinės struktūros, pliuralizmas, globalizacija, sekuliarizacija, sparčiai į priekį žengiantis laicizmas ir sekuliarizmas sukuria situacijų, kad kartais ir religinė dauguma tampa priešiškai nusiteikusių asmenų agresijos ir nusikaltimų objektu. Pavyzdžiui, Italijoje, kur katalikybė sudaro daugumą, katalikai nėra apsaugoti nuo išpuolių, bažnyčių griovimo, smurtinių įsiveržimų per pamaldas. 2000 metais Italijoje buvo nužudyta vienuolė s. Laura Mainetti. Ji buvo nužudyta Chiavenoje, Lombardijos regione, ne dėl asmeninių priežasčių, nes ją nužudžiusios merginos menkai vienuolę pažinojo, bet dėl to, kad ji buvo katalikė. Paauglės, kurios lankėsi interneto puslapiuose, propagavusiuose smurtą, agresiją, tiesiog norėjo nužudyti vienuolę, nesvarbu, kad ir kas ji buvo.

Laimė, ne kasdien Italijoje nutinka tokių dalykų, tai išskirtiniai atvejai, tačiau tai rodo, jog ir religinės daugumos atstovai gali tapti neapykantos aukomis, ir galiausiai reikia įveikti įsitikinimą, kad tokių smurto proveržių būna tik prieš mažumas.

Kokios galėtų būti tokios netolerancijos, priešiškumo šaknys? Kodėl šalyse, kurių kultūros pamatas – krikščionybė, juntamas pagarbos krikščionybei trūkumas?

Manau, kad ištakų rastume prancūzų revoliucijoje, gimus laicizmo tradicijai, ir, kaip sakė arkivyskupas Mamberti, – tai tradicija, kuri rodo, jog religija nusiteikusi prieš pažangą, mokslą ir laisvę. Šiandien yra kitų judėjimų, kurie nepritaria krikščionybei dėl jos moralinio mokymo. Tai feministinės grupės, „pro-choice“ organizacijos, aborto, „genderizmo“ propaguotojai, homoseksualių asmenų santuokų šalininkai, kurie Bažnyčią laiko priešu. Sudėjus kartu šias šiuolaikines sroves – feminizmą, genderizmą etc. – su senesne laicizmo, sekuliarizmo tradicija susikuria tam tikras klimatas, nusiteikęs nepalankiai krikščionybės atžvilgiu. Kol apsiribojama tik idėjų kritika, galime kalbėti apie netoleranciją. Kai tai pereina į įstatymų lygmenį, pvz., neleidžiant Bažnyčiai pamokslauti tam tikromis temomis, galime kalbėti apie diskriminaciją. Toliau, kai kas nors surengia išpuolį prieš Bažnyčią, užpuola kunigą ar vienuolę, patenkame jau į trečią lygmenį – tai neapykantos nusikaltimai.

Tačiau pasitaiko ir netolerancijos proveržių tarp pačių krikščioniškų bendruomenių. Kas tai paskatina?

Globalizacija yra ne tik patraukli, bet ir sukelia įvairių naujų, nepažįstamų tapatybių baimes. Į šias naujas išraiškas galime žvelgti kaip į išteklius, galimybes, bet ir kaip į pavojų. Matome susikūrusias naujas sekmininkų Bažnyčias, naujų religinių judėjimų, kurių šaknys yra krikščioniškos – mormonai, Jehovos liudytojai. Šios bendruomenės dabar daugelyje Europos ar Vakarų šalių yra pažįstamos. Pvz., Italijoje Jehovos liudytojai, kurie iš pradžių vadinosi Biblijos studentais, egzistuoja jau daugiau nei šimtą metų, taigi nėra jokia naujovė. Tačiau yra šalių kai kuriuose ESBO regionuose – Centrinėje Azijoje, Kaukaze, kur šios grupės yra labai neseniai susikūrusios, ir protestantų sekmininkų grupės yra naujos, nepažįstamos. Tad Kaukazo šalyse – Gruzijoje, taip pat ir Rytų Europos šalyse, neišskiriant ir Rusijos, būta incidentų, kai protestantai sekmininkai, Jehovos liudytojai, o kartais netgi katalikai patyrė ortodoksų priešiškumą, nes jie sudaro daugumą. Taigi globalizacija kartais gali tapti nesutarimų tarp religinių bendruomenių šaltinis, ne tik skatinti dialogą ir bendradarbiavimą.

Skatinant toleranciją, siekiant užtikrinti neapykantos nusikaltimų prevenciją akcentuojama ugdymo svarba, tačiau iš tiesų tai labai sudėtingas uždavinys, kai globalizuota visuomenė tokia diferencijuota, skirtinga.

Taip, kalbama ir apie apsaugos būtinybę, kai bažnyčios būna sugriautos ir sumušamas ar nužudomas žmogus, visuomet iškyla sunkumų renkant duomenis, bendradarbiaujant saugumo klausimais įvairiose šalyse. Taigi problema – kaip atsakyti į neapykantos nusikaltimus. Taip pat yra ir nusikaltimų prevencija. Šios konferencijos siekiai atitinka šiemet ESBO pirmininkaujančios Lietuvos numatytos programos pirmam prioritetui – edukacijai. Žinoma, tai ilgalaikė strategija. Nusiųsti policiją saugoti katalikų bažnyčią šalyje, kur katalikai nėra populiarūs, galima per kelias minutes. Ugdyti žmones, kad jie suprastų, jog Katalikų Bažnyčia nėra piktadarių grupė, bet gėrio nešėja šalyje, kur katalikybė nepažįstama ar yra dar visai nauja religija, užtrunka labai ilgai. Tačiau pritariu šiam Lietuvos pirmininkavimo ESBO metais pasirinktam prioritetui veikti per ugdymą, nes nors tai darbas, kurio vaisių pamatysime tik po daugelio metų, tačiau jis yra itin svarbus. Juk žinome, kad geranoriškas sugyvenimas tarp imigrantų, priklausančių skirtingoms religinėms bendruomenėms, lengviau sekasi antros, trečios kartos žmonėms. Kai nuo mažens pradedama mėginti susidraugauti ir priprasti prie kitų religijų, pasitaiko mažiau netolerancijos ir smurto proveržių. Žinoma, tai labai ilgas kelias, nes reikia kantrybės, pilna sunkumų ir reikia auklėjimo pastangų. Tokį būdą ESBO pirmininkaujanti Lietuva pasirinko kaip pagrindinį prioritetą, tačiau žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai yra vienintelis kelias.

ESBO regionai driekiasi per visą Šiaurės Ameriką, Europą ir Centrinę Aziją, organizacija vienija 56 šalis – priimti sprendimus, rasti konsensusą gana problemiška, nes šalys gana skirtingos?

Taip, ESBO sudaryta konsensuso pagrindu, kurį visuomet turi rasti tarp 56 šalių. Tai organizacijos problema, bet kartu ir turtingumas, nes tai suteikia galimybę susipažinti su skirtingais požiūriais, rasti sprendimų, kurie visiems būtų priimtini. Šiandien Lietuva pirmininkauja ESBO pereinamuoju momentu, nes nuo 1991 m. ir vėliau, subyrėjus Sovietų Sąjungai, į ESBO prisijungė daug šalių. Kai kurios šalys, kaip kad Lietuva, turi senas demokratijos tradicijas ir gana lengvai priėmė ESBO įsipareigojimus. Kitose šalyse, pvz., priklausančiose Centrinės Azijos, Kaukazo regionui, išties sunku sukurti tinkamus tolerancijos ir demokratijos pagrindus. Taigi vadovauti ESBO sudėtinga, tačiau manau, kad tai ir gali būti organizacijos išskirtinumas – padėti toms naujoms šalims, kurios kartais neturi ir modernios valstybės modelio, įsisąmoninti, jog religinės laisvės tolerancijos problemos yra labai svarbios, ir, norint priklausyti modernių valstybių asamblėjai, reikia gerbti Helsinkio įsipareigojimus, priimtus religinės laisvės klausimu.

Kalbino Dalia Žemaitytė