Naujienos

Arūnas Molis Energetinio saugumo centras prie URM

ESBO veikla apima tris dimensijas: politinę – karinę (kova prieš terorizmą, konfliktų prevencija, ginklų kontrolė), ekonominę ir aplinkosauginę (ekonominio bendradarbiavimo skatinimas, transportas, energetika, aplinkosauga, komunikacija, investicijos, verslo bendradarbiavimas, švietimo ir mokslo skatinimas) ir žmogiškąją (žmogaus teisių gynimas, lyčių lygybės skatinimas). Pagrindiniai šios organizacijos tikslai – nedalomas saugumas, konfliktų prevencija ir po konfliktinis sureguliavimas. 2011 m. pabaigoje pirmininkavimą šiai organizacijai baigianti Lietuva siekė įtvirtinti ESBO darbotvarkėje ir energetinio saugumo klausimus. Kas pasiekta ir ko galima tikėtis ateityje?
Lietuvos pirmininkavimo ESBO darbotvarkė
Lietuvos pirmininkavimo ESBO programa pristatyta ESBO Nuolatinėje taryboje 2011 m. sausio 13 d. Esminiai joje įvardinti prioritetai - konfliktų prevencija ir valdymas, bendradarbiavimo ir energetinio saugumo skatinimas, žiniasklaidos laisvė, kova su žmogaus teisių pažeidimais, tolerancijos skatinimas. Be to, užtikrinant 2010 m. Kazachstano pirmininkavimo metu iškeltų idėjų tęstinumą, vienu iš prioritetų įtvirtinta ir transporto politikos problematika. Antrajame parengiamajame Ekonomikos ir aplinkos forumo susitikime, kuris balandžio 4-5 d. vyko Druskininkuose bei ESBO Ekonomikos ir aplinkos forume (skirtame tvarios energetikos plėtrai), vykusiame Prahoje 2011 m. rugsėjo 14 d., Lietuva, kaip ESBO pirmininkė, daugiausia dėmesio skyrė energetiniam saugumui, transportui ir ekonominei veiklai. Kitaip tariant, greta tradicinių esminių žmogaus teisių ir demokratinių laisvių užtikrinimo siekių, ESBO formato išnaudojimas energetinio saugumo klausimams aktualizuoti bei energetiniam dialogui sustiprinti tapo Lietuvos pirmininkavimo ESBO išskirtiniu akcentu.
2011 m. gruodžio 6-7 d. Vilniuje vyks ESBO Ministrų Tarybos sesija, kurios metu pirmiausia tikimasi įtvirtinti energetinio saugumo problematiką ESBO darbotvarkėje bei išlaikyti ją ir po Lietuvos pirmininkavimo. Viena vertus, visi supranta, jog energetinio saugumo stiprinimo srityje ES, o ne ESBO disponuoja efektyviausiais instrumentais. Kita vertus, ESBO formatas apima gerokai daugiau valstybių, įskaitant, JAV bei Rusiją. Todėl ESBO reagavimo į avarijas bei kitus kataklizmus mechanizmas, išankstinio perspėjimo sistema ar panašūs instrumentai, taikomi platesnės organizacijos rėmuose, galėtų būti veiksmingesni. Vis dėlto, siekiant, kad organizacijos įsitraukimas į energetikos problematiką būtų efektyvus, šalys narės turėtų sutarti dėl bendradarbiavimo energetikos srityje principų. Lietuvos manymu, jais galėtų tapti gero valdymo ir viešumo siekis, stabilumas ir prognozuojamumas, investicijų apsauga, rinkos atvirumas, efektyvumas, diversifikacija, solidarumas ir pan. Tačiau problema yra tai, jog kai kurioms šalims net derybos dėl šių principų yra problema. Todėl sutarti dėl jų ar juo labiau - dėl teisiškai įpareigojančių susitarimų ir derybų platformos įkūrimo ESBO rėmuose gali būti ypač sudėtinga.
Verta pastebėti, jog Lietuvos siūlymas sustiprinti ESBO vaidmenį energetinio saugumo srityje tikrai nėra „revoliucinis“. Principinis sprendimas dėl ESBO įsitraukimo priimtas dar 2003 m., Maastrichto Ministrų Tarybos sesijos metu, sutarus dėl ekonominės ir aplinkosauginės dimensijos strategijos. Net trijose vėlesnėse Ministrų Tarybos sesijose buvo priimami su energetinio saugumo stiprinimu susiję dokumentai. Be to, 2010 m. rugsėjo 13-14 d. Vilniuje vykusio aukšto rango ekspertų susitikimo metu buvo diskutuota dėl tolimesnio ESBO vaidmens tarptautinio energetinio saugumo stiprinimo srityje. Šiame susitikime buvo nuspręsta parengti raportą, kuris turėjo įvardinti pagrindines ESBO įsitraukimo sritis. 2010 m. spalį pristatytame dokumente įvardytos tokios kryptys: 1) viešumo ir gero valdymo skatinimas; 2) atsakas į grėsmes kritinei energetikos infrastruktūrai; 3) pasitikėjimo stiprinimas ir išankstinio perspėjimo mechanizmo plėtra; 4) tvarios energetikos politikos skatinimas; 5) dėmesys energetinio saugumo ir klimato kaitos sąsajai. Plėtoti energetinio saugumo dialogą raginama ir
Šiuo metu ESBO narėmis yra 56 valstybės (Europos šalys, JAV, Kanada ir NVS valstybės), 12 valstybių oficialiai įvardijamos kaip ESBO partnerės.
2012 m. pirmininkavimą ESBO perima Airija, kuri daugiausiai dėmesio skirs kovai su korupcija.
9
2010 m. valstybių vadovų priimtoje Astanos deklaracijoje Dėl saugumo bendruomenės sukūrimo, kituose svarbiuose ESBO dokumentuose.
Nuolatinės darbo grupės sukūrimo idėja
Atsižvelgdama į kai kurias svarbias susiklosčiusias aplinkybes (pvz. išryškėjus efektyvios ir koordinuotos veiklos/paramos avarijos Fukušimoje atveju trūkumui, didėjant kai kurių šalių priešinimuisi ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimui ir pan.), Lietuva pirmininkavimą vainikuojančioje ESBO Ministrų Tarybos sesijoje sieks šalių narių sutarimo dėl nuolatinės darbo grupės (angl. Task force on energy security) įkūrimo. Pastaroji pratęstų Lietuvos pradėtus darbus ir užtikrintų 2011 m. iškeltų idėjų energetinio saugumo srityje tęstinumą.
Lietuvos siūloma įkurti darbo grupė energetinio saugumo klausimais bandytų derinti šalių narių pozicijas dėl ESBO įsitraukimo principų, analizuotų situaciją, veiktų užkertant kelią galimoms krizėms arba sušvelnintų kilusių krizių pasekmes ir naudodama jau esančius mechanizmus propaguotų viešumą bei gerą valdymą išteklių gavybos srityje. Svarstomi bent keli nuolatinės ESBO darbo grupės energetiniais klausimais sukūrimo variantai. Vienas jų – tai galėtų būti į nepageidaujamus, grėsmę keliančius procesus ar įvykius reaguojanti darbo grupė. Įvykus avarijai branduoliniame objekte, potvynio ar žemės drebėjimo sąlygotam masiniam energijos tiekimo pertrūkiui (angl. blackout) ar panašiom nelaimėm, ši darbo grupė padėtų išvengti biurokratinių barjerų pagalbą teikiančiom iniciatyvom. Pavyzdžiui, pasirūpintų skubesniu vizų išdavimu gelbėtojams, sklandesne sienos kirtimo procedūra pagalbos siuntas gabenančiam transportui ir pan. Tai sudarytų sąlygas efektyviau padėti be elektros energijos tiekimo po gamtinių kataklizmų likusiems žmonėms, išvengti panašios situacijos, kuri susiklostė po Haityje kilusio žemės drebėjimo ir pan.
Kita galimybė – įkurti patariamąją/analitinę ekspertų grupę, skatinančią konsultacijas, teikiančią rekomendacijas, siūlančią bei įgyvendinančią preventyvaus pobūdžio sprendimus. Į ją visos arba tokios grupės veikla suinteresuotos ESBO valstybės galėtų deleguoti savo atstovus, jų veiklai išlaikyti organizacijos biudžete galėtų būti numatyta atskira eilutė. Reikia pripažinti, jog įkurti tokią darbo grupę bus ypač sudėtinga – ne visos šalys narės įžvelgia tokios grupės pridėtinę vertę, todėl gali kilti prieštaravimų tiek dėl pačios idėjos, tiek dėl jos veiklai skirtų lėšų naudojimo. Todėl realesnė galimybė – įsteigti nuolatinę darbo grupę, tiesiogiai pavaldžią antrosios ESBO dimensijos koordinatoriui. Šiuo atveju jos nariais galėtų tapti 10-15 labiausių suinteresuotų valstybių, daugiausia iš nacionalinių biudžetų ir išlaikančių savo atstovus. Jos įkūrimui greičiausiai nereikėtų visų ESBO narių ir partnerių pritarimo, apie jos įkūrimą tikėtina būtų įmanoma paskelbti jau Vilniuje Ministrų Tarybos sesijos metu. Rekomendacijų, susijusių su klimato kaitos neigiamų pasekmių prevencija, kritinės energetinės infrastruktūros apsaugos stiprinimu teikimas, taip pat energetinio bendradarbiavimo tarp organizacijos narių (pavyzdžiui, Vakarų Europos ir Centrinės Azijos) stiprinimas galėtų tapti esminėmis tokios grupės veiklos kryptimis.
Darbo grupės perspektyvos
ESBO organizacijoje sprendimai, įskaitant ir dėl grupių kūrimo, priimami šalių narių sutarimu. Kitaip tariant, Lietuvos siūlymo kurti darbo grupę sėkmę lems tai, ar pavyks įtikinti net tik ESBO sekretoriatą (nusiteikusį iš esmės pozityviai), bet ir skirtingą požiūrį bei specifinių interesų ESBO atžvilgiu ir organizacijos įsitraukimo į energetinio saugumo problematiką turinčius veikėjus – ES, Rusiją, JAV, Azerbaidžaną ir t.t. JAV šiame kontekste Lietuvos siūlymui greičiausiai pritartų – skaidrumo didinimas visose srityse, įskaitant energetinį saugumą, yra vienas JAV veiklos ESBO formate prioritetų. Rusija ESBO atžvilgiu turi specifinių interesų, pavyzdžiui, propaguoti ir skatinti naujos saugumo sutarties Europai idėją, naują globalų susitarimą dėl bendradarbiavimo energetikos srityje ir panašias iniciatyvas. Tačiau tikėtina, kad iniciatyvai sukurti darbo grupę, kuri pati nusistatys pakankamai siauras veiklos sritis, Rusija galėtų ir pritarti.
Tenka pripažinti, kad reikšmingesniam ESBO įsitraukimui energetikos srityje priešinasi ir Europos Komisija bei kurios ES šalys narės. Todėl pavyzdžiui išankstinio perspėjimo sistemos plėtros idėja, kurią šiuo metu kaip tik bando įgyvendinti ES, ESBO formate būtų sunkiai įgyvendinama. EK energetikos direktoratas gali turėti lemiamos įtakos ir ES
10
šalių narių pozicijoms – paprastai EK atstovas ESBO susitikimuose kalba visos ES vardu, išskirtine teisę pasisakyti ir siūlyti iniciatyvas turi nebent ESBO pirmininkaujanti valstybė (tuo Lietuva 2011 m. ir siekia pasinaudoti).
Negalima pamiršti ir kitų specifinių interesų turinčių valstybių – Azerbaidžanas gali blokuoti Europai svarbios energetinės dimensijos ESBO rėmuose plėtros dėl organizacijos iniciatyvų neefektyvumo sprendžiant Kalnų Karabacho klausimus, o 2012 m. pirmininkausianti Airija jau dabar siekia angažuoti ESBO sekretoriatą ir šalis nares kitais svarbiais klausimais (kova su korupcija), Kazachstanas neleidžia pamiršti buvusių savo prioritetų 2010 m. (transporto politika) ir pan. Taigi, norint aktualizuoti energetikos problematiką ESBO formate, diplomatinių pastangų ir šiemet, ir per ateinančius metus įdėti reikės nemažai.