Naujienos

Pirmiausia – banali frazė: šiomis dienomis Vilnius bent trumpam neabejotinai buvo tapęs vienu iš Europos politinių centrų. Taip būna kiekvienos valstybės sostinei, kai į ją susirenka kelios dešimtys diplomatinių žinybų vadovų.

Galima tik spėti, kiek šimtų bei tūkstančių kartų Lietuvos ir Vilniaus pavadinimai skriejo į visus pasaulio kraštelius pranešimuose apie čia įvykusią Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Ministrų tarybos sesiją. Sunku būtų įkainoti tokią netiesioginę Lietuvos sostinės reklamą.

Todėl nelabai korektiška aimanuoti, kad ESBO renginys Lietuvai atsiėjo apie 9 mln. litų.

O dabar – apie patį ESBO ir vilnietiškojo forumo turinį.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bent iš dalies teisus sakydamas, kad ESBO nėra labai konkretaus turinio bendrija. Taip, ji panaši į šiek tiek amorfinę, silpnoką organizaciją, nepriimančią jokių įpareigojančių sprendimų.

Užtat tai puiki diskusijų aikštelė Europos saugumo užtikrinimo, gerų santykių tarp valstybių, žmogaus teisių ir demokratijos principų puoselėjimo klausimais.

Diskutuoti apie tokias amžinai aktualias problemas irgi sveika. Todėl ne veltui Vakarai pernelyg nekreipia dėmesio į Maskvos nuolatinius parypavimus, kad ESBO „yra niekas“, o reikėtų ją padaryti „jei ne viskuo, tai bent kuo nors svaresniu“.

Bet svarumo konkrečiais šios pasaulio dalies saugumo bei demokratijos klausimais turi kitos organizacijos – Jungtinės Tautos, NATO, Europos Taryba. Tad vargu ar reikėtų kurti dar vieną lygiagrečią tuos pačius klausimus narstančią organizaciją.

Tiesą sakant, pagrindinė demokratinio pasirinkimo taisyklė sako: nepatinka – išeik. Jeigu nepatinka ESBO veikla, joje keliami aštriai aktualūs klausimai, galima tiesiog pasitraukti iš jos.

Ministrų forumas Vilniuje iš esmės pateisino diskusijų aikštelės svarbiausiais tarptautiniais politiniais klausimais titulą. To įrodymas – Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Hillary Clinton ir S.Lavrovo susikibimas.

H.Clinton pareiškė pastabų apie, švelniai tariant, ne itin skaidrius ką tik Rusijoje nuvilnijusius parlamento rinkimus, apie apverktiną žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje.

Baltarusių ministras šiuos H.Clinton žodžius nurijo, regis, negirdom. O S.Lavrovą giliai užkabino amerikiečių kolegės pareiškimai apie Rusiją. Bet rusų ministro nelabai vykusiam bandymui atsikirsti plojo tik Maskvos „draugai amžiams“ – ta pati Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija ir panašios šalys. Vakarų žiniasklaida, atrodo, nė nepastebėjo S.Lavrovo pareiškimų. H.Clinton žodžiai sklido į visas puses didžiuliais „tiražais“.

Nes tiesa visada priimama mieliau nei veidmainiavimas.

Rusijos atstovai gali daug trepsėti, sielotis, nerimauti ir piktintis dėl tokios dėmesio stokos. Vis tiek jie nepakeis to akivaizdaus fakto, kad ESBO vakarietiškos demokratijos šalininkų yra kur kas daugiau nei rusiškojo požiūrio puoselėtojų. Taigi, JAV pareiškimai tokiuose forumuose bus geriau girdimi ir paremiami nei Maskvos.

Bet yra viena rusus paguodžianti žinia. Ir Rusija, ir Vakarai sutaria dėl gana svarbaus, netgi, galima sakyti, principinio klausimo – dėl požiūrio į Ukrainos ekspremjerės Julijos Tymošenko bylą. Visų nuomonė vienoda – tai politinė arba politinė ekonominė, bet ne baudžiamosios teisės byla.

Tai reiškia, kad tokioje organizacijoje kaip ESBO Rusija ir jos satelitai turbūt gali rasti bendrą kalbą su Vakarais. Gal reikia ieškoti daugiau tokių sutarimo taškų, o ne priekaištauti, kad į tarptautinius renginius atvykę vakariečiai tik politikuoja ir skriaudžia rytiečius, viešą tribūną naudoja savanaudiškiems politiniams tikslams.