Č.IŠKAUSKAS. ESBO KONFERENCIJOJE – ŠALTOJO KARO LAIKŲ ATGARSIAI (Delfi.lt, 2011 m. gruodžio 11 d.)
Atnaujinta 2011-12-12
Iš tikrųjų, labai jau nuglaistytą ir formalią ESBO konferenciją Vilniuje būtų telikę pažymėti „paukščiuku“, jei ne keletas, kaip paprastai atsitinka tokiuose svarbiuose renginiuose, įmestų „razinų“. Intrigą sukūrė JAV ir Rusijos diplomatinių tarnybų vadovai Hillary Clinton ir Sergėjus Lavrovas, nesiteikę susitikti akis į akį, o tik šaltai paspaudę vienas kitam rankas.
Pirmiausiai verta pastebėti, kad ESBO ministrų tarybos susitikimas vyko Vilniuje, kuris vėl tapo dviejų ideologinių frontų sankirta. Propagandinių pabūklų griausmą stiprino tai, kad vos prieš tris dienas buvo įvykę Dūmos rinkimai ir artėjo nuožmusis šeštadienis, kurį kažkas avansu pavadino net Trečiuoju puču.
(Beje, Maskvos merija nedavė leidimo protesto akciją surengti Triumfo aikštėje, nes tai galėjo būti užuomina į didžiulės minios, reiškiančios nepasitenkinimą neseniai vykusių rinkimų rezultatais, triumfo valandą. Susirinkimo vieta buvo paskirta kitapus Kremliaus esanti aikštė Bolotnaja (kitados Labaznaja, Repino), kuri suformuota kažkada tvyrojusios Balos vietovėje. Čia buvę vienuolyno sodai ir daržai, turgus, maskviečių pasilinksminimo vieta, čia kardavo valstybės nusikaltėlius (taip mirties bausme 1779 m. buvo nuteistas Jemeljanas Pugačiovas, Dono kazokų sukilėlių vadas ir apsišaukėlis caras Piotras III-sis).
Galima įžvelgti ir daugiau simbolinių sutapimų, pavyzdžiui, prieš 20 metų, gruodžio 8 d., buvo išardyta Sovietų Sąjunga, o lygiai prieš 12 metų, tą pačią gruodžio dieną, Maskvoje duotas startas sukurti buksuojančią Sąjunginę valstybę – keistą nelygiateisį darinį, šiuo metu integruojamą į Eurazijos sąjungą.
Tai štai Vilniuje pasitaikė gera proga aptarti buksuojančius JAV ir Rusijos santykius bei abiejų šalių požiūrį į procesus ESBO erdvėje. Paprastai tokie neformalūs susitikimai nebūtinai turi būti rengiami iš anksto ir nebūtinai jie turi reikšti būsimą šalių vadovų vizitą. Bet vargu ar kas paneigs, kad tarptautinė atmosfera kaista, didėja trintis branduolinio ginklavimosi ir įprastinės ginkluotės didinimo srityse, ekonominiuose santykiuose, todėl atsiranda poreikis vėl spausti „perkrovimo“ mygtuką
Susikirto dėl Dūmos rinkimų
Tačiau Maskvos ir Vašingtono kol kas tai nejaudina, todėl Vilniuje vyriausiesiems diplomatams liko „atrištos rankos“ tarpusavio priekaištams, kaltinimams ir užgauliojimams. Neabejotina, kad tokia šalių pozicija buvo paruošta jų sostinėse ir atitiko JAV prezidento Baracko Obamos bei Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo (o gal jau ir premjero Vladimiro Putino?) vyraujančias nuostatas viena kitos atžvilgiu.
Taigi į H.Clinton pareiškimą, kad Rusijos rinkėjai verti to, kad būtų tiriami pažeidimai Dūmos rinkimuose, S.Lavrovas atrėžė, kad tokia kritika susijusi su Amerikos demokratų pasiruošimu prezidento rinkimams kitų metų lapkritį ir noru pademonstruoti, „kokie jie šaunūs“ (ministras kalbėjo žargonu – „krūti“, t.y. kieti). Jam atrodė, kad tokia kritika – nepagarba ESBO, kurios tribūna – „ne Triumfo aikštė Maskvoje, kur atvyksta oratoriai, išlieja savo širdgėlą, apsisuka ir išvažiuoja“ (kaip matome, valdžia šioje aikštėje protestuotojams neleido „išlieti širdgėlos“).
Grįžusi į Vašingtoną H.Clinton patvirtino savo požiūrį į Dūmos rinkimus ir į represijas prieš opozicines Kremliui jėgas, iš kurių net buvo atimta teisė dalyvauti rinkimuose, o visuomeninės asociacijos „Golos“ tinklalapis buvo nulaužtas hakerių.
Jeigu Maskva perspėja, kad nedera kištis į Rusijos vidaus reikalus, tai Vilniuje S.Lavrovas tai darė pats: jis tarptautiniu lygmeniu iškėlė A. Paleckio suburtos kairuoliškos organizacijos „Lietuva be nacizmo“ kreipimesi į ESBO ministrų tarybos sesiją išdėstytus teiginius, esą Lietuvos reabilituojamas nacizmas. Jos netenkina ir Lietuvos pastangos nacizmo nusikaltimus prilyginti komunizmo ir stalinizmo nusikaltimams. S.Lavrovas netiesiogiai apkaltino Lietuvą nacizmo ir nacionalizmo plėtra, nacių ir jų parankinių heroizavimu. Taip A.Paleckis sulaukė solidaus advokato iš Maskvos, kuris būdamas Vilniaus svečiu nevengė šeimininkams žarstyti kaltinimų.
Savo ruožtu Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis galėjo analogišku būdu atstovauti Rusijos liaudies laisvės partiją „Už Rusiją be savivalės ir korupcijos“, kurios lyderiai M.Kasjanovas, B.Nemcovas ir V.Ryžkovas kreipėsi į pirmininkaujančią ESBO šalį, prašydami apginti partijos teisę į jos registravimą, demokratines laisves ir žmogaus teises Rusijoje. Tačiau šis laiškas tebuvo persiųstas Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro vadovybei ir iš ESBO tribūnos nebuvo analizuojamas.
Nemaloni okupacijos tema
S.Lavrovas patyrė „konfūzą“ ir dėl dviejų ministrų pokalbio sovietinės okupacijos tema. Tai jautri tema Maskvai, ji jos vengia, todėl Rusijos diplomatijos vadovas vėlgi tvirtino, kad ją kelti konferencijoje ne vieta, ir priekaištavo Lietuvos ministrui, esą šis žurnalistams gyręsis „parodęs kolegai, kur vėžiai žiemoja“.
„Jei ši diskusija jam leidžia sakyti, kad jis reikalavo manęs atsiprašyti už okupaciją – tai jo sąžinės reikalas“, - savo ambasados pranešimą interpretavo įpykęs Rusijos ministras. Pavadinkime šią žodinę dvikovą moterišku barniu, bet jis rodo, jog aukštas Rusijos pareigūnas nevengia aštrinti padėties, ir savo akibrokštams pasirenka vieną iš vadinamo „artimojo užsienio“ šalių.
Maskva kažkodėl nutyli lapkričio 17 d. paskelbtą Rusijos URM dokumentą, kuriame teisinama Baltijos šalių okupacija. Briuselio laikraštyje „European Voice“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas pastebi, kad ši okupacijos interpretacija iš principo yra neteisinga ir galbūt „yra įžanga naujam bandymui pateisinti stalininę okupacijos versiją, ruošiantis V.Putinui sugrįžti į Kremlių“. „Bet tai taip pat tragedija Rusijai – šaliai, kuri nuo bolševikų nukentėjo daugiausiai“, - rašo E.Lucasas.
Kritikuodama kai kuriuos ESBO veiklos aspektus ir reikalaudama jos reformų pagal rusišką modelį, Maskva besąlygiškai teisina savo antidemokratinius veiksmus. Kaip rašo „The New York Times“, būtent jos pastangomis Vilniuje buvo užblokuota JAV ir dar 20-ties šalių pasiūlyta „Deklaracija dėl fundamentalių laisvių skaitmeniniame amžiuje“, kitaip sakant, dėl laisvių kibernetinėje erdvėje.
Projektui pritarė daugiau kaip pusė ESBO sesijos dalyvių, bet „šiai idėjai paprieštaravo Rusija ir kitos šalys, kuriose internetas laikomas pavojingu jų politinei santvarkai“, rašo laikraštyje žurnalistas Stevenas Lee Myersas.
Įdomu, kad pačioje Rusijoje, kaip įtariama, valdžios nurodymu hakeriai nulaužia visuomeninių organizacijų portalus, kuriuose raginama vienytis protestui prieš antidemokratiškus Kremliaus veiksmus.
Taip ESBO konferencija Vilniuje tapo ne tik Lietuvos vardą garsinančiu įvykiu, bet ir vieta, kur susidūrė dvi senos, viena kitai prieštaraujančios Šaltojo karo laikų stovyklos. Jų retorika niekuo nesikeičia, o tik tampa šiurkštesnė. Tai tarsi pasiruošimas reakcingesnei Rusijos politikai posovietinių šalių atžvilgiu. Ji nenuspėjamais atspalviais dar atsiskleis per šį trijų mėnesių tarprinkiminį laikotarpį.
Pirmiausiai verta pastebėti, kad ESBO ministrų tarybos susitikimas vyko Vilniuje, kuris vėl tapo dviejų ideologinių frontų sankirta. Propagandinių pabūklų griausmą stiprino tai, kad vos prieš tris dienas buvo įvykę Dūmos rinkimai ir artėjo nuožmusis šeštadienis, kurį kažkas avansu pavadino net Trečiuoju puču.
(Beje, Maskvos merija nedavė leidimo protesto akciją surengti Triumfo aikštėje, nes tai galėjo būti užuomina į didžiulės minios, reiškiančios nepasitenkinimą neseniai vykusių rinkimų rezultatais, triumfo valandą. Susirinkimo vieta buvo paskirta kitapus Kremliaus esanti aikštė Bolotnaja (kitados Labaznaja, Repino), kuri suformuota kažkada tvyrojusios Balos vietovėje. Čia buvę vienuolyno sodai ir daržai, turgus, maskviečių pasilinksminimo vieta, čia kardavo valstybės nusikaltėlius (taip mirties bausme 1779 m. buvo nuteistas Jemeljanas Pugačiovas, Dono kazokų sukilėlių vadas ir apsišaukėlis caras Piotras III-sis).
Galima įžvelgti ir daugiau simbolinių sutapimų, pavyzdžiui, prieš 20 metų, gruodžio 8 d., buvo išardyta Sovietų Sąjunga, o lygiai prieš 12 metų, tą pačią gruodžio dieną, Maskvoje duotas startas sukurti buksuojančią Sąjunginę valstybę – keistą nelygiateisį darinį, šiuo metu integruojamą į Eurazijos sąjungą.
Tai štai Vilniuje pasitaikė gera proga aptarti buksuojančius JAV ir Rusijos santykius bei abiejų šalių požiūrį į procesus ESBO erdvėje. Paprastai tokie neformalūs susitikimai nebūtinai turi būti rengiami iš anksto ir nebūtinai jie turi reikšti būsimą šalių vadovų vizitą. Bet vargu ar kas paneigs, kad tarptautinė atmosfera kaista, didėja trintis branduolinio ginklavimosi ir įprastinės ginkluotės didinimo srityse, ekonominiuose santykiuose, todėl atsiranda poreikis vėl spausti „perkrovimo“ mygtuką
Susikirto dėl Dūmos rinkimų
Tačiau Maskvos ir Vašingtono kol kas tai nejaudina, todėl Vilniuje vyriausiesiems diplomatams liko „atrištos rankos“ tarpusavio priekaištams, kaltinimams ir užgauliojimams. Neabejotina, kad tokia šalių pozicija buvo paruošta jų sostinėse ir atitiko JAV prezidento Baracko Obamos bei Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo (o gal jau ir premjero Vladimiro Putino?) vyraujančias nuostatas viena kitos atžvilgiu.
Taigi į H.Clinton pareiškimą, kad Rusijos rinkėjai verti to, kad būtų tiriami pažeidimai Dūmos rinkimuose, S.Lavrovas atrėžė, kad tokia kritika susijusi su Amerikos demokratų pasiruošimu prezidento rinkimams kitų metų lapkritį ir noru pademonstruoti, „kokie jie šaunūs“ (ministras kalbėjo žargonu – „krūti“, t.y. kieti). Jam atrodė, kad tokia kritika – nepagarba ESBO, kurios tribūna – „ne Triumfo aikštė Maskvoje, kur atvyksta oratoriai, išlieja savo širdgėlą, apsisuka ir išvažiuoja“ (kaip matome, valdžia šioje aikštėje protestuotojams neleido „išlieti širdgėlos“).
Grįžusi į Vašingtoną H.Clinton patvirtino savo požiūrį į Dūmos rinkimus ir į represijas prieš opozicines Kremliui jėgas, iš kurių net buvo atimta teisė dalyvauti rinkimuose, o visuomeninės asociacijos „Golos“ tinklalapis buvo nulaužtas hakerių.
Jeigu Maskva perspėja, kad nedera kištis į Rusijos vidaus reikalus, tai Vilniuje S.Lavrovas tai darė pats: jis tarptautiniu lygmeniu iškėlė A. Paleckio suburtos kairuoliškos organizacijos „Lietuva be nacizmo“ kreipimesi į ESBO ministrų tarybos sesiją išdėstytus teiginius, esą Lietuvos reabilituojamas nacizmas. Jos netenkina ir Lietuvos pastangos nacizmo nusikaltimus prilyginti komunizmo ir stalinizmo nusikaltimams. S.Lavrovas netiesiogiai apkaltino Lietuvą nacizmo ir nacionalizmo plėtra, nacių ir jų parankinių heroizavimu. Taip A.Paleckis sulaukė solidaus advokato iš Maskvos, kuris būdamas Vilniaus svečiu nevengė šeimininkams žarstyti kaltinimų.
Savo ruožtu Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis galėjo analogišku būdu atstovauti Rusijos liaudies laisvės partiją „Už Rusiją be savivalės ir korupcijos“, kurios lyderiai M.Kasjanovas, B.Nemcovas ir V.Ryžkovas kreipėsi į pirmininkaujančią ESBO šalį, prašydami apginti partijos teisę į jos registravimą, demokratines laisves ir žmogaus teises Rusijoje. Tačiau šis laiškas tebuvo persiųstas Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro vadovybei ir iš ESBO tribūnos nebuvo analizuojamas.
Nemaloni okupacijos tema
S.Lavrovas patyrė „konfūzą“ ir dėl dviejų ministrų pokalbio sovietinės okupacijos tema. Tai jautri tema Maskvai, ji jos vengia, todėl Rusijos diplomatijos vadovas vėlgi tvirtino, kad ją kelti konferencijoje ne vieta, ir priekaištavo Lietuvos ministrui, esą šis žurnalistams gyręsis „parodęs kolegai, kur vėžiai žiemoja“.
„Jei ši diskusija jam leidžia sakyti, kad jis reikalavo manęs atsiprašyti už okupaciją – tai jo sąžinės reikalas“, - savo ambasados pranešimą interpretavo įpykęs Rusijos ministras. Pavadinkime šią žodinę dvikovą moterišku barniu, bet jis rodo, jog aukštas Rusijos pareigūnas nevengia aštrinti padėties, ir savo akibrokštams pasirenka vieną iš vadinamo „artimojo užsienio“ šalių.
Maskva kažkodėl nutyli lapkričio 17 d. paskelbtą Rusijos URM dokumentą, kuriame teisinama Baltijos šalių okupacija. Briuselio laikraštyje „European Voice“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas pastebi, kad ši okupacijos interpretacija iš principo yra neteisinga ir galbūt „yra įžanga naujam bandymui pateisinti stalininę okupacijos versiją, ruošiantis V.Putinui sugrįžti į Kremlių“. „Bet tai taip pat tragedija Rusijai – šaliai, kuri nuo bolševikų nukentėjo daugiausiai“, - rašo E.Lucasas.
Kritikuodama kai kuriuos ESBO veiklos aspektus ir reikalaudama jos reformų pagal rusišką modelį, Maskva besąlygiškai teisina savo antidemokratinius veiksmus. Kaip rašo „The New York Times“, būtent jos pastangomis Vilniuje buvo užblokuota JAV ir dar 20-ties šalių pasiūlyta „Deklaracija dėl fundamentalių laisvių skaitmeniniame amžiuje“, kitaip sakant, dėl laisvių kibernetinėje erdvėje.
Projektui pritarė daugiau kaip pusė ESBO sesijos dalyvių, bet „šiai idėjai paprieštaravo Rusija ir kitos šalys, kuriose internetas laikomas pavojingu jų politinei santvarkai“, rašo laikraštyje žurnalistas Stevenas Lee Myersas.
Įdomu, kad pačioje Rusijoje, kaip įtariama, valdžios nurodymu hakeriai nulaužia visuomeninių organizacijų portalus, kuriuose raginama vienytis protestui prieš antidemokratiškus Kremliaus veiksmus.
Taip ESBO konferencija Vilniuje tapo ne tik Lietuvos vardą garsinančiu įvykiu, bet ir vieta, kur susidūrė dvi senos, viena kitai prieštaraujančios Šaltojo karo laikų stovyklos. Jų retorika niekuo nesikeičia, o tik tampa šiurkštesnė. Tai tarsi pasiruošimas reakcingesnei Rusijos politikai posovietinių šalių atžvilgiu. Ji nenuspėjamais atspalviais dar atsiskleis per šį trijų mėnesių tarprinkiminį laikotarpį.
